Titano atradimo kelionė

1791 m. Titanas buvo aptiktas Kornvalyje, Anglijoje, yra titano turinčių mineralų pavidalu. Atradėjas buvo gerbėjas Williamas Gregoras, mėgėjas mineralogistas Anglijoje, kuris tuometinis kunigas, atsakingas už Creed parapiją Kornvalyje. Šalia kaimyninės Manaccan parapijos upelio jis rado šiek tiek juodo smėlio, o vėliau nustatė, kad smėlį patraukė magnetas, ir jis suprato, kad šiame minerale (ilmenite) yra naujas elementas. Po analizės buvo nustatyta, kad smėlyje buvo du metalo oksidai: geležies oksidas (priežastis, kodėl smėlį traukė magnetas) ir baltojo metalo oksidą, kurio jis negalėjo nustatyti. Supratęs, kad šiame nenustatytame okside buvo neatrastas metalas, Gregoras paskelbė šį atradimą Kornvalio Karališkajai geologijos draugijai ir vokiečių „chemijos metraščiams“. Maždaug tuo pačiu metu Franz-Joseph Müller von Reichenstein taip pat gamino panašią medžiagą, tačiau negalėjo jos identifikuoti.

1795 m. Vokietijos chemikas Klaprothas taip pat atrado šį oksidą analizuodamas raudonąjį rutilą iš Vengrijos. Jis pasisakė už metodo, naudojamo urano pavadinimui, naudoti (Klaprothas atrado 1789 m.), Cituodamas „Titaniko“ pavadinimą graikų mitologijoje, norėdamas įvardyti šį naują elementą „Titanas“. Kinijos vardas yra titanas pagal jo transliteraciją. Išgirdęs apie ankstesnį Gregoro atradimą, Klaproth gavo keletą Manakano mineralų pavyzdžių ir patvirtino, kad jame yra titano.

Matthew A. Hunter Titano, kurį tuo metu atrado Gregor ir Klaproth, buvo titano dioksido milteliai, o ne metalinis titanas. Kadangi titano oksidas yra ypač stabilus ir metalinis titanas gali tiesiogiai ir žiauriai derinti su deguonimi, azoto, vandenilio, anglies ir kt., Sunku gaminti pavienį titaną. Tik 1910 m. Amerikos chemikas Hunteris pirmiausia naudojo natrį, kad sumažintų TICL4, kad gautų metalinį titaną, kurio grynumas buvo 99,9%.